- Esu kilęs iš Radviliškio, o į Elektrėnus su žmona ir dviem vaikais atsikraustėme 1987 metais. Tuomet mums pasiūlė butą, įvertinome puikią strateginę padėtį, geras perspektyvas vaikams. Niekada nesvarstėme kraustytis į didmiestį. Ir dabar, jei pasiūlytų geriausias sąlygas Vilniuje ar Kaune, Elektrėnų nekeisčiau į jokį kitą miestą. Čia savo laiką galiu planuoti dviejų minučių tikslumu, puikus susisiekimas, graži gamta.
 
- Beveik visą gyvenimą dirbate vaikų gydytoju. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti, gydant vaikus?
 
- Iššūkių visuomet yra. Kartais suaugusiųjų gydytojai į mus žvelgia su užuojauta: kaip jūs ten ką matote, kaip jūs žinote..? Bet su laiku įgauni patirties, įgūdžių, nuojautų, tarsi trečią jausmą, pasufleruojantį, ką ir kaip daryti. Nepaisant to, kad darbas sunkus, jis visuomet įdomus. Nuolat kartoju, kad gyvenime nenorėčiau keisti dviejų dalykų – šeimos, kurią turiu, ir profesijos, kurią pasirinkau. Šiose srityse esu visiškai laimingas.Kita vertus, kokiomis ligomis vaikai sirgo anksčiau, tokiomis serga ir dabar. Kardinalių pokyčių susirgimų paletėje neatsirado. Gal tik per pastaruosius porą dešimtmečių padaugėjo žarnyno ar virusinių infekcijų.
 
- Kaip vertinate sveikatos apsaugos ministro įsakymą, numatantį, kad nuo 2027-ųjų poliklinikose nebeliks gydytojų pediatrų, o jų pacientus perims šeimos gydytojai?
 
- Situacija bloga. Pediatrų poreikį turėtų nustatyti ne ministerija, ne savivaldybės, bet paklausa – ar jie reikalingi mūsų mažiesiems pacientams? Viskas turėtų spręstis natūraliai, o ne dirbtinai – kaip ir bet kurių kitų specialistų atveju. Jei tėvai nusprendžia vaikų pas pediatrą nevesti, jų mažėja savaime. O kol poreikis yra, pediatrai turi dirbti.
 
- Vietoje Vaikų ligų skyriaus Elektrėnuose įkurtas Geriatrijos skyrius, kuriam vadovaujate jau dvejus metus. Kaip įvyko ši permaina? Ir kaip Elektrėnai verčiasi be Vaikų ligų skyriaus?
 
- Vaikų ligų skyrius Elektrėnų ligoninėje ekonomiškai neišsilaikė, tad buvo uždarytas. Tačiau ne tiek svarbu, ar ligoninėje yra Vaikų ligų skyrius. Svarbiausia yra tai, kad ligoninėje prieinamos vaikų ligų gydytojo paslaugos. Aš konsultuoju į Skubiąją pagalbą atvykusius vaikus. Jų ligų gydymas yra mano pirmoji meilė. Buvau vaikų ligų gydytojas – juo ir likau. O vaikai, kuriems reikalingas gydymas stacionare, siunčiami į Trakų arba Vilniaus ligonines. Jų pasitaiko išties mažai.
Gana simboliška, kad vietoje Vaikų ligų skyriaus dabar įkurtas Geriatrijos dienos stacionaras, o man tenka garbė jam vadovauti. Pediatrija ir geriatrija – netoli. Vaikystės nereikia gailėtis – ji visada sugrįžta (Juokiasi).
 
- Ar geriatrijos paslaugos Elektrėnuose populiarios?
 
- Skyriuje verda darbas. Dar balandį pacientus registravome birželio mėnesiui. Bet visi patenkinti. Viena močiutėlė sako: „Jūs čia stebuklą sukūrėte“. Džiaugiamės, kad atliepiame žmonių poreikį ir galime jiems suteikti profesionalią pagalbą.
Tuo pat metu sprendžiama ir socialinė problema. Pastebėjome, kad senjorai dabar turi daugiau stimulo išeiti iš namų, pasipuošti, „pravėdinti rūbus“, ateiti, pabendrauti tarpusavyje. Čia jie gauna karšto maisto, po pietų vėl tęsiamos procedūros.
Žinoma, nepaisant to, kad skyriuje viskas nauja, gražu, pasitaiko ir nepatenkintų pacientų: „Kodėl mūsų čiužiniai ne dormeo?“. Bet mes neimame į širdį, priimame senatvinio amžiaus žmonių kaprizus, palinksime galvomis.
 
- Kaip manote, ar sparčiai populiarėjančios geriatrijos paslaugos – senstančios visuomenės atspindys?
 
- Taip. Tai – ne tik Lietuvos, bet visos Europos problema. Elektrėnai – ne išimtis. Nors kažkada jie buvo laikomi jaunu miestu, statistika rodo, kad smarkiai senstelėjo ir stotelė tarp Vilniaus ir Kauno. Situaciją gelbėja tai, jog jaunos šeimos – matyt, dėl pigesnės žemės ar būsto – kuriasi Elektrėnuose, o dirba Vilniuje arba Kaune. Vis dėlto kasmet slaugos, o dabar ir geriatrijos paslaugų poreikis didėja ir dar didės.
 
- Šiandien daug kalbama apie stresą ir jo poveikį sveikatai. Ką pastebite, dirbdamas su vyresnio amžiaus žmonėmis?

 - Pastebėjau, kad vyriausi žmonės į viską žiūri daug protingiau, racionaliau, su mažiau emocijų.
Bet tik tai yra viena problema. Gyvename globalizacijos laikais: nemaža dalis mūsų pacientų vaikų, anūkų yra išvykę, tad likusiuosius Lietuvoje dažnai aplanko vienatvės pojūtis. Mes matome, kaip jie liūdi ir ilgisi pamatyti artimuosius, pasikalbėti su vaikais, anūkais.
Jiems reikalingas gyvas žmogus, kad būtų išklausyti. Senjorai ne tik apie ligas ir skausmus kalba, jie mums rodo nuotraukas, pasakoja apie mylimus žmones. Kadangi mūsų amžius panašus, be problemų randame bendrą kalbą (Juokiasi). Smagu jų veiduose matyti šypsenas, gerą nuotaiką. Ir man pačiam tada būna geriau – jaučiu, kad darome prasmingą, reikalingą darbą, ne vien tik vaistus lašiname.

---

 
Dosjė
1975-1981 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete įgyta pediatro specialybė.
1982-1985 m. – paskirtas dirbti vaikų gydytoju Biržų rajone, Vabalninke.
1985-1987 m. – Kupiškio ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėjas.
1987-1992 m. – Elektrėnų vaikų sanatorijos vyr. gydytojas.
1992-2017 m. – Elektrėnų ligoninės direktoriaus pavaduotojas.
2017-2022 m. – Elektrėnų ligoninės direktorius.
2022 m. - dabar – Elektrėnų ligoninės Konsultacinės poliklinikos ir geriatrijos dienos stacionaro skyriaus vedėjas.
2022 m. suteiktas nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo vardas